top of page
  • Julius Tilvikas

Ar būna suaugusių ADHD sutrikimas?

„Labas Juliau, ar dirbate su suaugusiųjų ADHD?“ „Sveiki, manau, kad man hiperaktyvumo sutrikimas, man 30 metų, ieškau specialisto, kuris su tuo dirba. Ar dirbate jūs?“ „Turiu daug dėmesio sutrikimo simptomų. Ar galite man padėti?“ – štai tokių užklausų vis gaunu iš potencialių klientų.

 

Kiekvieną kartą, klientui pas mane registruojantis, turime pirminį, lūkesčių susiderinimo susitikimą. Jame ir pakalbame su klientais detaliau – kokie jų poreikiai, ir ar tikrai su tuo ADHD reikia galima kažką padaryti? Trumpas mano atsakymas – galima, bet nebus labai paprasta ar lengva. Jei toks atsakymas tinka – judam į priekį.

 

Pradėkime nuo to, kas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas arba, kaip jis dar populiariai žinomas, ADHD (Attention-Deficit/Hyperactivity Disorderangl.) yra, ir „su kuo jį valgyti,“ echm... „gydyti?“


Lentynoje sudėti boulingo bateliai, kiekviena pora panaši ir skirtinga, kaip ADHD mintys

Kas yra Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas?

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD) požymiai dažniausiai pastebimi jau vaikystėje. Kaip ir pats diagnozės pavadinimas, ADHD turi tris pagrindinius požymius. Tai:

  • nedėmesingumas – dėmesio ir susitelkimo stoka, kai to reikalauja aplinkybės;

  • hiperaktyvumas – nuolat juntama stimuliacija veikti ir kažką daryti;

  • impulsyvumas – nevalingas pasidavimas kylantiems impulsams.

Šie simptomai kiekvienam, dėmesio ir aktyvumo sutrikimu sergančiam (ar simptomus jaučiančiam) žmogui gali būti skirtingo intensyvumo kiekvienas. 

 

Mediciniškai–psichiatriškai žiūrint tai neurologinio vystymosi sutrikimas, kuris, neišaugus jo vaikystėje ar paauglystėje, tampa diagnoze ir suaugusiems. Vaikams, apskritai, būdingas dėmesio trūkumas, jie turi (atrodo) perteklinę energiją, o impulsų kontrolė – atskira tema, reikalaujanti tiek tėvų, tiek ir pačių vaikų nuolatinių pastangų. Vaikui augant šie bruožai silpsta. Hiperaktyvumas tampa tiesiog aktyvumu, dėmesį jie išmoksta sutelkti ne vien į ekraną, o impulsyvumą pakeičia valingos pastangos atsispirti guminukų pakeliui. Deja, ne visi vaikai išauga iš šio simptomų rinkinio. Kai kuriems vyksta priešingas procesas, – jie stiprėja kol pradeda kelti iš ties rimtų iššūkių mokykloje, užsiėmimuose ir namuose. Pakalbam plačiau apie simptomatiką...

 

Nedėmesingumas arba dėmesio trūkumas.

Tai – susilpnėjusi koncentracija, negebėjimas susitelkti ties užduotimis / darbais, klejojančios mintys angliškai vadinamos „daydreaming.“ Į įprastą minčių srautą vis braunasi naujos mintys, idėjos, samprotavimai, prisiminimai, situacijos... Mintys tarsi jaunas šuniukas pievoje, bėgiojantis nuo žolytės iki žolytės, čia besivaikantis drugelį, čia tykantis vabalo, čia uostantis gėlytę... ir vėl viską pradedantis iš pradžių.

 

Hiperaktyvumas.

Dar galima sakyti, nenustygimas vietoje, – vidinė energija nuolat kažką daryti, veikti ir ieškoti energijos pliūpsnių iš naujų pasitenkinimo šaltinių. Deja, hiperaktyvumas turi savo planą, dažniausiai skirtingą nuo tavo užsibrėžto. Energija krypsta ten, kur ją veda ... tavo dėmesio ir susitelkimo stoka, apie kurią jau pakalbėjom.

 

Impulsyvumas.

Dar galima būtų pasakyti – spontaniškumas, kuris tinkamomis aplinkybėmis gali būti visai sveikintina savybė, tačiau sergančiam ADHD, tai prakeiksmas reaguoti į labiausiai stimuliuojančius impulsus ir užmiršti visa, kad ramu, svarbu ir nuobodu. Tai – impulsyvūs sprendimai, nefiltruoti pasisakymai, darymas prieš pagalvojant. Taip, net jei tu ir neturi aktyvumo ir dėmesio sutrikimo, gyvenime padarai šūdinų sprendimų. Lepteli kokią sapalionę, pasiduodi impulsui nusipirkti plastmasinę nesąmonę iš Temu ar AliEkpreso. Bet kai veikia ADHD visa tai tampa įprasta gyvenimo kasdienybe.

 

Kriterijus ADHD diagnozei turime. Pamestas aktyvumas ir dėmesys sutrikimas su impulsyvumu. „Tai čia viskas, kas aš esu, – sergantis hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimu?“ – gali kilti klausimas, jei nuolat taip jautiesi. Taip, čia – nuasmeninti galimo sutrikimo kriterijai. Tačiau, kaip tai iš tikrųjų jaučiasi tavyje, žmogau? Tiek, kiek tai matau iš savo asmeninės, lengvos ADHD formos patirties ir iš (neretai) sunkesnių klientų patirčių, – tai toks nefainas prakeiksmas. Prieštaravimai tarp noriu – reikia, nuolatinis bandymas susikaupti, į logišką mąstymą vis įsiterpiančios mintys ne į temą, išsiblaškymas ir artimieji, sakantys: „kalbu su tavimi, o tu kažkur kitur,“ pamirštami raktai, telefonas, susitikimas, datos. Potraukis daryti dalykus, kurie faini vietoje naudingų, šviečiantis telefono ekranas naktį, nes „dar truputį...“ Nepamirškim ir neigiamos savivertės – „nu, kodėl aš negaliu laiku padaryt,“ „aš neturiu valios,“ „su manimi kažkas negerai...“ Galima vardinti, ir vardinti, ir vardinti dar daugiau. Toks tas hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimas iš vidaus, iš nutikimų ir pojūčių. Ir dar, su metais, pastangomis, pagalba arba priešingai, – nieko nedarymu,  jis kinta, įgauna naujas išraiškos formas ir dimensijas.


Problemos, kai suaugusių ADHD yra tavo diagnozė

Tai su kokiais iššūkiais turintys ADHD susiduria? Noriu pabrėžti, kad jei susiduri su čia išvardintais iššūkiais, dar nebūtinai turi dėmesio sutrikimą. Arba jei jis tau diagnozuotas psichiatro, nereiškia, kad nesitvarkai su žemiau aprašytomis bėdomis...

 

  • Išsiblaškymas. Tau, man, kitiems suaugusiems kenčiantiems nuo dėmesio sutrikimo, simptomų koncentracija ar labai tikslingai sutelktas dėmesys tampa „misija neįmanoma“. Nepaisant to, kad dabar rašau šį tekstą susikaupęs, išsijungęs visus pranešimus, tyliai paraudonavęs el. pašto ženkliukas nejučia nukreipia mano dėmesį... Reikia atrašyti buhalterei (ne, tai neskubu); ištrinti kelis nereikalingus laiškus; atversti užverstą telefoną... ir patikrinti ar nėra „svarbių“ pranešimų, užversti. Pakalbinti šunį... „Oj, juk aš rašau!“ Tik tada grįžti prie darbo. Pažįstama? Apie pamirštus daiktus, susitarimus (jei jie ne kalendoriuje) ir klaidžiojančias mintis jau nekalbu.

  • Atidėliojimas ir vėlavimas. Turi ADHD? Laiko valdymas yra ir draugas, ir priešas. Jei „atmušei“ tau veikiančią sistemą, ir gali ja pasitikėti ir remtis – puiku. Kitaip pradelsti terminai, vėlavimas, paskutinės nakties darbai bus nuolatiniai tavo palydovai. Kitas dalykas, ko išmoksti – kai reikia, labai susitelkti ir padaryti dalykus per stulbinančiai greitus terminus... O tada vėl atidėlioti.

  • Santykių iššūkiai. Jau rašiau, kaip impulsyvumas tampa mūsų priešu nelaikant liežuvio už dantų. Lengvai metami pažadai, nesulaikytas nereikalingas komentaras, dėmesio nelaikymas pokalbyje... Nepadeda. Mano anksčiau suminėti atidėliojimas ir vėlavimas – nepadeda. (Neretai) dėl savo impulsyvumo, spontaniškumo, charizmos ir kūrybingumo ADHD simptomus turintys žmonės yra puikūs partneriai susitikinėti, bet sunkūs sugyventi. Tai, žinome, ne nuosprendis. Jei kita pusė supranta, kas su tavimi negerai, gali gautis puikūs poros santykiai.

  • Savivertės problemos. „Kas man galva yra negerai?“ – tikrai ne kartą išgirsta iš klientų turinčių dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimą. Tokioms mintims kylant, trupa mūsų savivertės pamatas, vis save pabarant, papeikiant, paniekinant. Primanant sau „kiti, žiūrėk, gali, o tu – ne. Debilas!“ Ne, nedebilas. Gal tau tiesiog suaugusiųjų ADHD ir tu labai kritiškai vertini savo negebėjimą susikaupti, padaryti darbus iki galo ir nesivaikyti dopaminą į smegenis lašinančių malonumų.

  • Nerimas ir depresija. Sudėk dabar viską, ką jau aprašiau čia apie ADHD... Ai, tau nesigaus, turi pažiūrėti į viršų, nes nuslydo kažkur mintys... Jei nuolat susiduri su išsiblaškymu, vėluoji, atidėlioji, santykiuose susiduri su iššūkiais ir apie save galvoji niekingus dalykus, tikrai gali pradėti slysti į depresijos liūną. Ypač po didelių, su savo asmenybe asocijuojamų nesėkmių. Arba gali pradėti nerimauti, kad kažkas atsitiks, kažkas bus negerai, kažką pražiūrėsi, pamirši, nepadarysi. Taip buvo jau 1000 kartų, tai kodėl neturėtų būti dar kartą, tik apie svarbesnius dalykus. Tai vadinasi nerimas.

 

Atrodo gana tamsiai ir ... išblaškytai po visą tavo (jei turi dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą) esatį. Gali taip atrodyti, bet su tokiais simptomais žmonės gyveno, gyvena ir gyvens. Džiugu, kad tai ne nuosprendis – yra įveikos strategijų, galimybių, terapijų, galiausiai – vaistų, kurie veikdami kartu ar atskirai gali padėti ir padeda žmonėms turintiems ADHD.


Pagalba turintiems Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą

Pradėkime nuo man svarbiausio ir mano mėgstamiausio dalyko – psichoterapijos. Jei kas klausia „ką man daryti dėl mano ADHD“ mano atsakas visada bus: „eik į pas psichologą ar psichoterapeutą.“ Tai nuo to ir pradėsim, o tada aptarsim ir kitas galimybes tavo būsenai pagerinti.

Vyras sėdintis ant sofos, panašu į psichoterapijos sesiją

Terapija

Kenčiantiems nuo dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo atviras pokalbis apie tai, kas vyksta viduje, aplinkiniame pasaulyje ir santykiuose su kitais – vienas geriausių pasirinkimų. Giluminė psichoterapija, mano manymu, gali geriausiai ir plačiausiai apimti visas ADHD šaknis ir šakas. Neretai dėmesio sutrikimas keliauja kartu su neigiamomis vaikystės patirtimis, psichologinėmis traumomis. Su visa šia medžiaga galima holistiškai dirbti psichoterapijoje, saugioje erdvėje tyrinėjant jausmus, mintis, sapnus, santykius, žodžiu – gyvenimą.  

Norintiems koncentruotis labiau į simptomatiką ir mąstymo modelių ir elgesio keitimą, tiks klasikinė kognityvinė-elgesio terapija (KET). Ir žinoma viskas kas yra tarp jų – schemų terapija, dialektinė terapija ir begalė kitų, tarpinių psichoterapijos krypčių.


Gyvenimo būdas

Jis gali išaugti iš psichoterapijos, gali ateiti per sąmoningus pasirinkimus, kai kuriems (gerokai rečiau) jis tiesiog nutinka. Miegas, maistas, kūnas – triada valdanti mūsų gyvenimo kokybę (išvardinau svarbos tvarka). Jei visi šie komponentai sustoja į vietas, labai tikėtina, kad dėmesio padidės o hiperaktyvumo sumažės. Čia nėra jokio stebuklo. Sėkmingam mūsų kūno funkcionavimui būtinas pakankamas miegas, tinkamas maistas ir fizinis krūvis kūnui. Ir pusė kelio link geresnės savijautos, žiū, jau nueita. Kita pusė – sąmoningesnis požiūris į save, darbo-laisvalaikio balansas ir prasminga veikla. Čia galima paminėti Mindfulness meditaciją, ar tiesiog meditaciją, jogą ir kitas sąmoningumą skatinančias praktikas. Jų daug, jos – gerai.


Laiko valdymo technikos

Laikas – vienintelis baigtinis resursas mūsų gyvenime. Visi turime baigtinį jo skaičių, už kurio laukia neišvengiamybė – mirtis. (O ten – kiekvienam savo, pagal tikėjimą, įsitikinimus ar dar kokią filosofiją).Net ir neturint ADHD, laiko valdymas gyvenime padeda daug, o gyvenantiems su dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimu tai yra tiesiog neišvengiamybė. Tų technikų yra begalė, kiekvienas gali atrasti savąją. Pavyzdžiui, man padeda kalendorius. Mano siekis, kad jame nugultų viskas, ką turiu padaryti. Tai – viena vieta, kurioje yra suplanuota kada, ką ir kiek laiko veiksiu. Taip, didžiausią dalį ten užima klientai, tačiau kuo dažniau ten įsirašau darbus, tuo geriau man gaunasi juos atlikti. O vargšai laiškai, darbai, planai, kurie ten nepatenka – nukenčia. Dėl to savąją sistemą dar tobulinu ir taikau manajam, nestipriai išreikštam ADHD valdyti.

 

Savęs priėmimas

Taip taip, čia psichoterapinis reikalas. Tačiau, ne iki galo, todėl jį ir išskyriau. Savęs priėmimas, reiškia atsisakymas save peikti, sau priekaištauti, keikti, koneveikti ir lygintis su kitais. Neperjungsim visko suvardinto iš karto, tam yra visa krūvelė priežasčių, kurioms reiktų atskiro rašinio. Siekdami save priimti tokiais, kokiais esame, galime stipriai sau pagelbėti tapti geresniais. Tai tarsi atspirties taškas. Dugnas, neriant vasarą į ežerą nuo liepto, kai nustoji grimzti ir pasispyrus neri į viršų. Neriam į savo geresnio gyvenimo paviršių, kad nustotume skęsti!

 

Medikamentai

Pagrindiniai vaistai, kuriais koreguojami suaugusiųjų ADHD simptomai yra stimuliatoriai arba stimuliacijos inhibitoriai. Daug nesiplėsiu, tai – psichiatrų sritis, į kurią nelendu. Jie gali padėti tvarkantis su simptomais, tačiau svarbu nepamiršti, simptomų šalinimas – nėra problemos sprendimas. Be to, kaip ir kiekvieni medikamentai, šie taip pat turi šalutinių poveikių. Tai, sakyčiau, yra paskutinė stotelė, kai nepadeda niekas kita, arba simptomai labai susistiprėję dėl reikšmingų įvykių gyvenime.


Mitai ir pasakos apie ADHD

Pakalbam ir apie visokias „liaudies ir bobučių“ nuomones dėl dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo. Ne viskas, ką išgirsi ar perskaitysi viešojoje erdvėje apie ADHD, bus tiesa. Kad išvengtum pasakų, čia surašysiu dalykus, kuriuos vis išgirstame apie žmones kenčiančius nuo panašios simptomatikos. Jei juos žinosi, bus aiškiau.

Drakono skulptūra, simbolzuojanti ADHD mitus

  • Nesąmonė tas ADHD, tau trūksta disciplinos ir valios!Jei manai, kad dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas gali būti įveiktas vien valios ar disciplinos pastangomis – primityviai ignoruoji realybę, mediciną ir psichologiją. Tai tas pats, kaip tau susirgus vėžiu pasakyti: „dabar tu turi nebesirgti vėžiu. Sergi? Reiškia per mažai stengiesi.“ Ligos įveikti vien valios pastangomis tu negali. Aš negaliu. Niekas negali.

  • Tokius sutrikimus gali išgydyti tik vaistai. Deja. Jau minėjau – vaistai yra simptomų šalinimui ir pradinei pagalbai įveikiant dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą. Čia kaip su skaudančiu dantimi – galima išgerti vaistų, nebeskaudės, bet grįžti pas odontologą problemai išspręsti – reiks. Žinoma galima ir nespręsti, gydyti tik vaistais ir laukti kol iškris tas dantis. Tada kitas. Tada išpus visa burna. Taip ir su ADHD – galima nieko nedaryti, užvalgyt vaistukų ir žiūrėti kaip tirpsta tavo smegenų ir kūno likučiai...

  • Dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas yra vaikiška liga. Čia vienas iš labiausiai paplitusių mitų. Tai nutinka tik vaikams ir po to jie „išauga“ arba „išgydomi vaistais“. Vaikišką ADHD galima suvaldyti ir išaugti. Ypač, jei dirbama su psichikos sveikatos profesionalais. Bet būna, kad simptomai išlieka ir suaugus. Jie transformuojasi, įgauna naujų išraiškų, atsiranda naujų iššūkių. Visiškai normalu, kad ir suaugus galima turėti dėmesio ir hiperaktyvumo simptomų ar sutrikimą.

  • Visi turime kažkiek ADHD, nieko čia ypatingo. Taip, taip... visi patiria pasimetimo ar išsiblaškymo akimirkų. Ar susitelkiame į kažką labai intensyviai. Ar siekiame stimuliacijos... Tačiau nereikia maišyti kartas nuo karto mūsų psichikos sistemą ištinkančių klaidelių, su ADHD kasdienybe. Tai ne šiaip kartais nutinkantis „užmiršau,“ „pavėlavau,“ „negaliu susikaupti.“ Paimk tas tris paprastas savo patirtis, padaugink jų stiprumą iš 10, dabar sudėk į kiekvieną savo gyvenimo valandą – va, dabar jau kalbam apie tikrą ADHD.

  • ADHD yra prakeiksmas visam gyvenimui. Nebūtinai. Neretai dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimą turintys yra kūrybingi, talentingi, sėkmingai funkcionuojantys žmonės. Kūrybiškai suvaldžius savo ADHD ir psichoterapijoje išmokus kontroliuoti impulsyvumą, dėmesį ir išnaudoti hiperaktyvumą, galima pasiekti puikių rezultatų.

 

Tikiuosi dabar tapo aiškiau, kas tai yra ADHD arba dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas. Jei su juo gyveni, kauniesi ir manai, kad galiu būti naudingas šioje kovoje – siūlau susitikti pažintinei konsultacijai, kad nuspręstume galiu tau padėti ar ne.

O dabar... man pačiam jau per daug stimulų aplink, nenulaikau dėmesio, ir mano ADHD kviečia mane. Iki kito!

58 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comments


Commenting has been turned off.
bottom of page