top of page
  • Julius Tilvikas

Psichoterapija ir koučingas: esminiai skirtumai


Teniso aikštelė su kamuoliukais padalinta į dvi dalis. Galima manyti vienoje pusėje žaidžia koučingas, kitoje psichoterapija

Siekdami profesinės kompetencijos, pirmiausia galvojame apie įgūdžius būtinus savo profesijai  ar rolei. Nesuprasdamas IT negaliu būti geras informacinių sistemų specialistas. Neišmanydamas rinkodaros meno, neturiu šansų būti rinkodaros vadovu. Nemokėdamas finansų, apie CFO karjerą galiu pasvaičioti. Čia – savaime suprantami dalykai

 

Šiuolaikinėje organizacijoje, siekiančioje būti efektyvia, augančia ir patrauklia tiek savo komandos nariams, tiek investuotojams, tiek partneriams – asmenybės ir žmogiškųjų gebėjimų (soft skills – angl.) persidengiamas yra neišvengiamas. Jie persipina ir jungiasi į vientisą, galingą, kaip plieninis trosas darinį, gebantį pakelti organizacijas ir karjeras į kitą lygmenį.


Skirtumai tarp koučingo ir psichoterapijos – trumpai

Abi disciplinos – koučingas ir psichoterapija, kuria pridėtinę vertę verslui. Kuo efektyvesnis darbuotojas (bet kurioje grandyje), tuo efektyvesnis verslas. Kuo aukštesnio lygio darbuotojas efektyvesnis, tuo daugiau įtakos jo efektyvumas, arba priešingai – gebėjimų dirbti efektyviai trūkumas, daro įtakos visai organizacijai. Šiandien jau nebereikia įrodinėti, kad efektyvumas yra vien techninius dalykus, bet ir apie . Jei vis dar reikia įtikinti, čia vienas iš tyrimų įrodančių, kaip psichinė ir emocinė būsena keičia efektyvumą organizacijose.

 

Suprantam, kad tie instrumentai, galintys išplėsti vadovų ir darbuotojų emocinę ir žmogiškųjų gebėjimų skalę yra koučingas ir psichologinė pagalba. Neretai dalykai suplakami į vieną kokteilį, tarsi tai būtų vienas ir tas pats dalykas tik skirtingais pavadinimais ir išsilavinimo reikalavimais. Taip nėra. Aptarkim koučingo ir psichoterapijos skirtumus.

 

Psichoterapija – į gelmes

Psichoterapija yra procesas, kurio pagrindinis dėmesys skiriamas praeities psichologinių problemų sprendimui. Klientai čia tvarkosi su emociniais, elgesio ar psichinės sveikatos iššūkiais, kylančiais iš jų asmeninės istorijos. Vadovams terapija gali būti galinga priemonė sprendžiant giliai įsišaknijusius elgsenos modelius, turinčius įtakos jų vadovavimo stiliui, sprendimų priėmimui ir profesiniams santykiams. Terapija yra saugi erdvė tyrinėti ir spręsti nerimo, depresijos, perdegimo ar praeities traumų pasekmes. Galiausiai tai pagerina emocijų kontrolę, sąmoningumą ir savivertę.

 

Pagrindiniai psichoterapijos aspektai:

·      Daugiausia dėmesio skiriama praeities patirtims ir emocijoms;

·      Sprendžiamos psichikos sveikatos problemos ir ydingi elgesio modeliai;

·      Apimamas gilus asmeninės istorijos ir pasąmonės tyrinėjimas.

 

Koučingas – į priekį ir tikslą

Priešingai terapijai, koučingas yra į ateitį orientuotas procesas, kurio tikslas – pagerinti profesinius rezultatus ir vadovavimo įgūdžius. Tai daugiau apie augimą nei gydymą. Koučeris dirba su vadovais, siekdamas nustatyti konkrečius tikslus, kurti strategijas ir tobulinti įgūdžius. Tai apie bendravimą, strateginį mąstymą, komandos valdymą ir kitas susijusias sritis. Priešingai nei terapija, koučingas nesigilina į praeities patirtis ar psichologines problemas, o sutelkia dėmesį į dabartinius ir būsimus profesinius iššūkius ir galimybes.

 

Pagrindiniai koučingo aspektai:

·      Orientacija į tikslą ir profesinį tobulėjimą;

·      Nesprendžiamos gilios psichologinės problemos;

·      Apima konkrečių karjeros ir veiklos tikslų nustatymą ir siekimą.

 

Detali takoskyra tarp koučingo ir terapijos

Augimas: psichoterapija – emocinis, koučingas – profesinis

Panašu tai, kad ir koučinge ir psichoterapijoje neretai ieškome atsakymų abiejuose – ir profesiniame, ir emociniame kontekste. Tačiau kiekvienas turi labiau išreikštą kryptį. Koučingas orientuotas labiau į klausimus apie tai, kaip pasiekti tikslų, įveikti iššūkius, spręsti problemas, kurti viziją, pasirinkti kryptį. Psichoterapija labiau orientuota į situacijos emocinį kontekstą. Čia mes dirbame su emocijų valdymu, savivoka, saviverte, egzistenciniais klausimais, tarpasmeniniais santykiais. Taip atskirdamas šias dvi disciplinas, būtinai noriu pabrėžti – ir koučinge ir vadovų psichoterapijoje apimame abi sritis ir techninę-verslo ir emocinę. Tik viename daugiau verslo, kitame – emocijų ir mąstymo modelių.

 

Štai ir pirmas skirtumas, kuo koučingo ir psichoterapijos keliai skiriasi. Koučingas – labiau profesinis ir mažiau emocinis kontekstas; terapija – labiau emocinis ir mažiau profesinis.

 

Orientacija: koučingas – į tikslus, psichoterapija – į veikimo modelius

Ir į koučingo, ir į psichoterapijos sesijas klientai ateina turėdami tikslų. Niekas šiaip sau, dėl „sportinio intereso,“ nevaikšto į sesijas. Tai ypač pasakytina apie aukščiausio lygio vadovus, kuriems itin svarbus laikas. Arba apie viduriniosios grandies vadovus, kuriems laikas svarbus, o kartu svarbus ir biudžetas. Arba apie žemesniųjų grandžių specialistus, kuriems laikas mažiau svarbus, tačiau labiausiai riboja sesijų ar koučingo kontrakto kaina. Abiejose disciplinose yra tikslai, kurių norima pasiekti, kartu tie tikslai ir skiriasi.

 

Koučingas gerokai labiau orientuotas į tikslų pasiekimą. Tai integruota ir pačiame koučingo kontrakte, labiausiai tais atvejais, kai už koučingo sesijas moka organizacija ir klientas ateina su aiškiai apibrėžtais tikslais, kuriuos gali nustatyti tiek jo vadovas, tik ir pats koučingo klientas. Tai integruota kiekvienoje sesijoje, kurioje mes apsibrėžiame, ko sieksime būtent šią sesiją, kokie kliento tikslai ir norimas rezultatas. Pasibaigus sesijai yra kitas tikslas – pradėti tikslingai veikti. O tada kitą sesiją pasitikrinti – ar pavyko pajudėti link, o gal ir pasiekti užsibrėžto tikslo.

 

Psichoterapijoje turime bendrą kryptį – spręsti kliento atsineštas problemas. Kartu, tai orientacija į procesą, į emocijas kylančias psichoterapinio proceso metu, į gebėjimą savireflektuoti ir suprasti savo paties, kaip žmogaus veikimo principus. Ir nesvarbu, kas moka už vadovų ar darbuotojų psichoterapijos sesijas – įmonė ar pats žmogus, į psichoterapinę erdvę plano kažko pasiekti, orientacijos į tikslingą, laike apibrėžtą rezultatą nėra. Čia dirbame su gilesniais, pasąmoningais dalykais, kurie ne visada telpa į pusmečio kontrakto su 15 sesijų rėmus.

 

Ir vėl – priminsiu, kad abi disciplinos gali persidengti. Gali būti koučingo sesijų, kuriose kalbėsime apie emocijas ir gilesnius dalykus. Kaip ir bus psichoterapijos sesijų, kuriose iškilus labai tikslingam verslo klausimui kalbėsime apie procesus ar technologiją. Šis persidengimas nereiškia, kad koučingas gali „plaukioti kur neša pasąmonė“, o psichoterapija – spręsti įmonės veiklos uždavinius.

 

Laiko kontekstas: koučingas – dabar ir į ateitį, psichoterapija – dabar ir į praeitį      

Tipinis vaizdelis iš filmo – fotelyje sėdi klientas ir psichoterapeutas jo klausinėja apie vaikystę ir mamą. Koučingo sesijų, deja filmuose dar neteko metyti (jei žinot kokį, – atsiųskit info). Bet kai kalbama apie koučingą tai neretai žmonės įsivaizduoja kokią nuobodžią komandos formavimo veiklą, sienas nukabinėtas „flipčartais“ ir visus labai „užsimotyvavusius“ būsimais rezultatais. Tiesa yra turbūt kažkur per vidurį.

 

Pradėkime nuo psichoterapijos. Pradėdami darbą su klientu, pirmiausia kalbame apie tai, kas vysta jo gyvenime dabar. Kas jam trukdo, kelia nemalonias emocijas, kokie jo mąstymo modeliai veikia šiandien, kas vyksta jo santykiuose – apie dabartį. Tada einame vedami emocinio siūlo praeitin, kai susiformavo tai kas yra dabar. Tada žiūrime, kaip galime spręsti tai, su kuo susiduriama šiandieną. Ar psichoterapijoje kalbama apie ateitį? Žinoma. Kalbame apie tai, kas gali įvykti vienu ar kitu atveju, arba ko tikimasi iš ateities ir kodėl. Neplanuojame kaip bus, pasitikriname, ką ten rasime jei nieko nekeisime. Ir tada grįžtam ten, kur mums reikia (dabar arba praeitin), ir dirbame kad pokyčiai įvyktų.

 

Koučinge einame kita laiko kryptimi – pasitikriname, koka situacija yra dabar, ir susitelkiame į rezultatą, kurio norime ateityje. Dabar reiškia, kokius turiu resursus, kokios yra aplinkybės, ką darau. Ateity – rezultatas, kurio noriu, pasiekto rezultato matavimo būdai, priemonės jį pasiekti, pokytis pasiekus rezultatą. Ar koučinge kalbama apie praeitį? Žinoma. Ten pasitikriname kaip buvo anksčiau, kartais ieškome įrodymų kokiai nors teorijai paremti ar paneigti, įgytos patirties įvertinimui. Bet koučinge nebandome pakeisti praeities, perrašyti patirčių, įsisąmoninti traumų. Pažiūrėjome, ir dirbame, kad per šiandieną įsisąmonintus pokyčius ar priimtus sprendimus keisis mūsų ateitis.

 

Kas man tinka labiau? Koučingas ar psichoterapija vadovams?

Vadovams, renkantis tarp terapijos ir koučingo, turėtų būti vadovaujamasi jų dabartiniais poreikiais ir tikslais. Vadovui kovojančiam su neišspręstomis emocinėmis problemomis ar psichinės sveikatos iššūkiais, psichoterapija bus tinkamesnis pasirinkimas. Jei pagrindinis dėmesys skiriamas specifinių lyderystės įgūdžių ugdymui, veiklos rezultatų gerinimui ar karjeros pokyčiams, koučingas būtų naudingesnis.

 

Dažnais atvejais vadovams gali būti naudingas abiejų disciplinų derinys. Jie gali pradėti nuo psichoterapijos, kad pašalintų asmenines kliūtis jų veiksmingumui, o tada pereiti prie tikslinio profesinio tobulėjimo. Arba priešingai – augant karjeros ar lyderystės klausimais koučinge, ir susidūrus su emociniais barjerais, psichoterapija po koučingo padės įveikti iki šiol neįsisąmonintus elgesio modelius. Arba galimas abiejų derinys vienu metu.

 

Pabaigai

Suprasti psichoterapijos ir koučingo skirtumus yra būtina vadovams, siekiantiems pagerinti savo tiek savo asmeninį ir profesinį gyvenimą, tiek ir savo komandos. Kai terapija siūlo emocini ir savęs pažinimo kelią, koučingas suteikia struktūrinį požiūrį į lyderystės įgūdžių ugdymą ir profesinių tikslų siekimą. Tinkamo požiūrio pasirinkimas arba abiejų derinys gali žymiai pagerinti asmeninę savijautą ir profesinį efektyvumą.

27 peržiūros0 komentarų

Comments


bottom of page