„Kam tau tas koučingas, tu gi psichologas!“ „Tai dabar dar labiau mokysi žmones kaip gyventi?“ „Negi nieko geriau negalėjai pasirinkti, geriau kokiu buhalteriu taptum!“
Čia komentarai, kuriuos kartas nuo karto girdėjau iš aplinkinių, nusprendęs savo profesinę patirtį papildyti akredituoto koučerio pažymėjimu. Nesusidūrusiems, atrodo, kad koučeris, tai aštuonių valandų kursą ir išklausęs ir pažymėjimą gavęs žmogus. Jis reklamuojasi saviugdos industrijai būdingomis garsiomis frazėmis ir citatomis, vemia pozityvumu ir siūlo visapusišką asmenybės tobulėjimą. Asmeniškai aš nekenčiu to šlamšto, man nuo jo sutraukia vidurius ir po to negaliu normaliai tris dienas virškinti maisto.
Kaip prasidėjo mano kelionė į koučingą?
Bet aš, visgi, nuėjau į tą koučingą. Tai kodėl? Pradėkime nuo pačios-pačios pradžios, kai rinkausi tarp psichologo ir koučingo specialisto kelio. Tik dabar atsisukęs į daugiau nei prieš –niolika metų spręstą klausimą, – kur noriu eiti, priėmiau sau sprendimą eiti psichologo keliu. Nesigailiu. Tada norėjau spręsti kitokias problemas, tada man atrodė, kad vaikystės trauma yra viską nulemianti jėga. Šiandien manau, kad ta jėga labai didelė, tačiau vien ja vadovautis man nebeatrodo prasminga. Dėl to, pats būdamas verslios prigimties, pasukau link verslo atgal, iš ten, iš kur atėjau iki psichologijos.
Maždaug po dešimties metų psichologo darbo, į mano gyvenimą atsliūkino perdegimas. Šiaip ne taip išdirbdavau savo klientų valandas, tačiau visa kita, ką anksčiau su mielu noru dariau: rašymas, „Tilviko lizdo“ kūrimas, interviu spaudoje, straipsniai, mokymai – dingo. Nebebuvo prasmės, nebeliko jėgų. Darbas liko darbu. Viskas. Norėjau iš esmės pakeisti karjerą ir mesti viską, kas siejasi su psichologija.
Kai buvau jau beveik pasiruošęs tiesiog eiti ir dirbti kažkam, persvarsčiau savo gebėjimus, įgūdžius, savo potraukį verslui, savo norą daryti kažką daugiau nei darbas. Klientų gretose didėjant vadovų skaičiui atrodė, kad koučingas yra dar viena papildoma priemonė, o kartu gal ir galimas aštrus karjeros posūkis.
Ką supratau besimokydamas koučingo?
Prisipažinsiu atvirai, pradėdamas profesionaliai mokytis koučingo į sudėtingus dalykus žiūrėjau paprastai, o į paprastus – labai sudėtingai. Pirmu atveju suveikė Dunning-Kruger efektas, antruoju – nežinomybė, arba pasirinkimo paradoksas.
Jau beveik įpusėjus studijoms, galutinai perėmiau GoTherapy projekto vairą. Tada dar viskas labiau susikniso, nes vizija nešiota galvoje susidvejino ir dabar jau turėjau dvi kryptis, naujai kuriamo verslo ir koučingo + psichoterapijos vadovams. Susidvejinus vizijai, nedaug trūko, kad koučingo akreditaciją mesčiau į kampą ir grįžčiau prie jos... turbūt niekada. Žinau, aš per daug gyvenu savo galvoje, ypač kai noriu padaryti daug, būti kuo produktyvesnis, ir susiduriu su sunkumais pasivejančiais mane iš anksčiau neišspręstų klausimų.
Praleidau tame ne vieną savo asmeninio koučingo sesiją, rinkdamasis kryptį, bandydamas suprasti, kur man eiti, tačiau čia atradau dar vieną kontekstą. Nusiraminti ir grįžti į reikiamą kursą man padėjo mentorystė. Užteko vieno skambučio, kurio metu mano vyresnė kolegė ir „pamentorino.“ Viskas sustojo į savo vietas, toliau einu tuo pasirinktu keliu. Ir vizijos mano nebesidvejina, nes supratau, kad tai – vis viena, mano kryptis, tik būdai priartėti prie didžiojo „Kodėl“ – skirtingi.
Koks mano „kodėl“?
Trumpas atsakymas – noriu kad visi mes gyventume visomis prasmėmis geresniame pasaulyje.
Simon Sinek „Kodėl“ koncepciją žinau jau labai seniai. Apie ją pasirinkau rašyti savo trumpą esė koučingo mokyklai. Kodėl darau ką darau. Apie tai, kodėl darau vieną ar kitą savo neprofesinę veiklą, parašysiu dar atskirai, gal... Bet dabartinis mano didysis atsakymas į „Kodėl“ koučingo profesinė veikla, yra toks daugiasluoksnis sumuštinis, kuris gerina pasaulį visomis prasmėmis.
Pradėkim nuo duonos, nuo bazės, nuo esmės. Aš tikiu, kad gerokai daugiau galime išmokti patys ir išmokyti kitus per užduodamus klausimus, o ne sakydami ką daryti. Į sesijas ateinu žinodamas vieną, visiems mums tinkamą tiesą – žmonės geriausiai žino kaip spręsti savo problemas; aš – nežinau, kaip spręsti jų problemas, o jei ir kažkiek žinau, tai jie žino tai už mane geriau visu 1000%. Net jei jie sako „Juliau, aš nežinau ką man daryti..,“ jie jau yra pakeliui link kažkokio sprendimo. Gal žino, kaip nedaryti, gal žino bent kažkokią kryptį, gal turi atsakymus į kitus susijusius klausimus... gal. Jie žino, o aš ne. Taikydamas šį principą, padedu savo klientams suprasti, kad atsakymus į savo klausimus ar problemas, jie gali rasti įsiklausydami į save pačius.
Kitas sluoksnis – abipusė nauda, kaip koks sviestas, be kurio sprangu būtų. Man patinka būti naudingu, ir aš mėgstu už savo naudą gauti atlygį. Mano „kodėl“ – nes tikiu, kad kuriant abipusiai naudingus mainus tarp žmonių ir organizacijų, auginame turtingesnį pasaulį. Jei turtingesnis jis pasidaro ne iš išnaudojimo, galime leisti sau geresnį gyvenimą, spręsti kai kurias problemas labai paprastai, naudoti ir kurti technologijas, padėti tiems, kuriems mūsų pagalbos reikia iš tikrųjų. Todėl rinkausi individualią praktiką, kurioje galima uždirbti, todėl esu versle, todėl man įdomu pinigai.
Dabar – progresyvesnis sluoksnis. Man patinka gerėjimas, patinka augimas, progresas, tobulėjimas. Būdamas koučerio rolėje labai aiškiai prisidedu prie to, kaip vyksta progresas. Augant mano klientams, auga jų sąmoningi pasirinkimai, jie atsakydami į savo klausimus kodėl, kuria geresnį pasaulį, kuriame mažiau frustracijos, nesprendžiamų konfliktų, betikslio energijos švaistymo, neproduktyvaus darbo, nepasitenkinimo aplinkiniais... Sąrašas nebaigtinis. Kiekvienas atrandame savus demonus, kuriuos nugalėjus, pasauliui tampa geriau.
Kalbėdamas apie motyvaciją ar jos nebuvimą, vis miniu prasmę. Kas prasminga – skatina mus veikti, kas priešingai – neturi prasmės, eikvoja visas energijos rūšis. Jos išsieikvoja mūsų psichikoje, tada kūne, tada persikelia į tarpasmeninius santykius su kolegomis, tada kaip augančios vėžio atšakos smelkiasi į organizacijos veiklą, sprendimus ir galiausiai – globalias pasekmes. Dirbti su klientais, kuriančiais pridėtinę vertę, darančius didelius ir mažus dalykus versle man yra labai prasmingas dalykas. Dėl to, galiu klausyti, klausti, domėtis ir vėl klausyti apie tai, kaip klientai mąsto, priima sprendimus, daro išvadas, kovoja su iššūkiais, jiems sekasi arba nesiseka. Ir kartu su jais kartas nuo karo paieškoti tos prasmės, kuri juos stumia ar traukia. Arba atstumia ir atitraukia.
Apibendrinant, esu koučinge nes tame matau prasmę, klientų progresą, kuriu abipusę naudą ir galiausiai – galiu klausti ir klausyti. Toks mano didysis kodėl.
Kokia mano, kaip koučerio ateitis?
Dabar, rašydamas šias eilutes artėju link ACC akreditacijos. Kol kas nepasakiau sau, kad „dabar koučingas bus visas mano gyvenimas.“ Jau dariau tą klaidą ne kartą. Žinau, kad padėdamas kitiems, augu pats, o kur mane nuaugins mano augimas – negaliu pasakyti. Dar žinau, kad taip, kaip nuo mažų dienų mane traukė verslas, kol kas nematau savęs atsieto nuo verslo – konsultavimo prasme, koučerio prasme, vadovų psichoterapijos prasme ir paties verslo kūrimo prasme taipogi. Jei toje kelionėje susitiksime kažkaip, manau bus faina susipažinti ir kažką nuveikti. Tai palinkėsiu, tada tos įdomios ateities mums visiems.