top of page

Apie ką šitas tilvikas.lt tinklaraštis?



Kompasas, per kurio plyšį matosi saulė

Mėgau rašyti nuo tada, kai supratau, kad man gaunasi dėstyti žodžius taip, kad jie būtų suprantami ir turėtų poveikį kitiems. Paauglystėje rašinėjau kūrybinius tekstus, truputį, paaugliškai rašiau į spaudą. Vėliau, rašiau apie tai, kas man tuo metu atrodė svarbu, – astronomija, kosmosas, dangaus stebėjimas... Dar vėliau prasidėjo saviugda, o tada ir psichologija pirmas lygis buvo tinklaraštis. Galiausiai užsimaniau įveikti dar vieną lygį ir pradėjau viešai kalbėti, taip atsirado ir podkastas / tinklalaidė Tilviko Lizdas.

 

Po to sustojau. Atrodė, kad tilvikas.lt tinklaraštis nebeturi ką pasakyti. Kuo labiau spaudžiau save kažką naujo sukurti, tuo didesnį pasipriešinimą jaučiau. Sustojo tilvikas.lt tinklaraštis, tada ir sustojo podkastas.

 

Sustojau rašyti tada, kai supratau, kad man darosi svarbu peržiūros, vertinimai, komentarai ir kitoks statistinis ir marketinginis š. Daugiau apie tai galvojant, dar mažiau norėjosi kurti. Tiesą sakant, kūryba sustojo. Rašytojai tai vadina „writer's block – angl.“ Man įvyko kažkoks bendrai, kūrėjo blokas. Net idėjos, apie kurias būčiau lyg ir norėjęs pakalbėti ar parašyti, atrodė netikusiai ir blankiai. Tokios išprievartautos, ir negyvos net joms neišėjus iš mano galvos.

 

Tai, ką dariau, jau nebebuvo apie mano mąstymą, rašymą, mintis, supratimus ir atradimus. Tai buvo kažkokio kito, mano įsivaizduojamo Juliaus Tilviko reikalai... Kelis kartus bandžiau įbristi į socialinės medijos vandenis. Nekenčiau socialinių tinklų, tad ir pasipriešinimas kažkuo dalinantis niekur nenyko. Tinklaraštis prarados prasmę. Podkastinime visiškai jokios prasmės nebeliko taip pat. Maivytis ir kalbėti kaip motyvacinis mokytojas, žadantis kad po jo seminarų ciklo viskas pasikeis gyvenime iš esmės, – tapo misija neįmanoma. (Dabar man jau aišku, kad čia buvo tik mano įsivaizduojama rolė). Intelektualiai suprantu, kad yra skaitytojų ir klausytojų, sakančių „geras turinys, kodėl nekuri, taip buvo faina nauji epizodai“. Tą akimirką, tarsi norėtųsi įsipareigoti ir grįžus prisėsti prie mikrofono ir ką įkalbėti, bet... Tegu lieka tas daugtaškis, nes mano prigimtinis balsas prirašytų čia keiksmų.

 

Tai kokio velnio, pradėjau vėl? Daug susidėjo dalykų. Vienas – atsiradusi koučingo kryptis mano darbe, su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Antras – po visokių gilių sukrėtimų mano asmeniniame gyvenime (gal kada kils noras, ir apie juos pasidalinsiu atskirai), atsirado ramybės ir erdvės sau ir mintimis dalintis.

 

Ir svarbiausia – supratau, kad noriu vėl rašyti sau. Todėl jei skaitai šį tinklaraštį, priimk, kad tai mano tekstai, kuriuos rašau pirmiausia sau pačiam, nesistengdamas įtikti kitiems. Rašau, kad geriau įsisąmoninčiau, ką galvoju, ką perskaitau, išmokstu, suprantu ...ar nesuprantu, neišmokstu, neperskaitau, negalvoju. Apie idėjas ir procesus pasaulyje ir mano galvoje. Apie profesinius dalykus, kurie man atrodo svarbūs. Gal gerai, kad rašydamas apie man svarbius dalykus, galiu pasidalinti su savo klientais ar potencialiais klientais savo mąstymo modeliais ar įžvalgomis. Parodyti savo balsą ir tau, jei renkiesi ar būti mano klientu. Bus aiškiau – norisi su manimi dirbti, ar geriau ieškotis kito profesionalo? Gali skambėti gal arogantiškai – „matai, tas Tilvikas, reiškia čia savo mintis, maždaug, rinktis ar nesirinkti.“ Taip, paprasta, jei aš tau ne(pa)tiksiu, kaip tavo koučeris ar psichologas mums abiem bus sunku dirbti. Nebus progreso tau, nebus prasmės man.

 

Mano įsipareigojimas / pažadas

Būtų gerai įsipareigoti rašyti čia kas kažkiek laiko, kažkokiu reguliarumu ar kažkaip panašiai. Idealiu atveju taip ir daryčiau, bet dabar yra kiek kitaip. Šio įrašo rašymo metu esu įsipareigojęs sau kitų, šiuo metu man svarbesnių dalykų – rūpintis savo kūnu (miegas, judėjimas, maistas), rūpintis verslu kurį kuriame su partneriais, rūpintis dalykais savo šeimoje. Su savo blogu / tinklaraščiu, įsipareigoju rašyti kai turėsiu pašaukimą. Rašyti atvirai, sau, netaikant į standartus, nekuriant komercinio ar SEO turinio. Kad būtų smagu skaityti man pačiam, suprasti ką parašiau ir kodėl taip dėstau mintis. Gal kažką ras ir skaitytojas, kuriam bus vertingas tekstas nesugeneruotas turinio DI, neprirašytas kopyraiterių komandos.

 

Ko tilvikas.lt tinklaraštis linki?

Noriu mums abiem – tau, skaitytojau, ir tau, Juliau Tilvikai, rašytojau, palinkėti dalykų.

  • Pirmiausia, prisiminti savąjį kodėl! Prisiminti kas yra prasminga ir kodėl darom ką darom. Kodėl aš rašau, o tu ieškai atsakymų skaitydamas.

  • Linkiu neprarasti noro ieškoti atsakymų, natūralaus smalsumo, paprasto nežinojimo.

  • Linkiu klysti dėl savęs. Ne dėl to, kad manome, ar norime, jog kiti mus matytų kažkokioje specifinėje šviesoje. Mūsų klaidos, tai mūsų naujai išmokstami ir suprantami dalykai, leidžiantys pamatyti daugiau, išmokti daugiau, atrasti ko dar nepatyrėme, suprasti, kaip nedaryti.

  • Klaidos neišvengiamos be eksperimentų – linkiu bandyti, ieškoti. Jei nepabandysim – mirsime nesužinoję, kad galim ir kiek galim.

  • Ir tiesiog linkiu būti. Bukim kaip kam patinka. Man patinka tekstas, raidės susiliejančios į žodžius, žodžiai į sakinius, o sakiniai į dar daugiau – prasmę. Tai ne greitai judantys reels filmukai, kuriuose ištirpsta pauzės galia, kur negali skirti laiko pagalvoti, įsigilinti, ir gal net ką suprasti apie save, kitus ir pasaulį...

 

Šiam tekstui tiek – iki susitikimų, kituose tinklaraščio įrašuose!

7 peržiūros0 komentarų
bottom of page